Kiekvienas šokęs parašiutu žino tą jausmą: iš krūtinės šokanti širdis, drebančios rankos, venomis bėgiojantis kraujas. Šuolis iš lėktuvo, laisvas kritimas, kai tave nuo žemės skiria didelis aukštis, parašiuto skleidimasis ir leidimasis po juo – kiekvieną kartą gali sutikti netikėtumų.
Sportininkai parašiutininkai tai daro vėl ir vėl. Visi ekstremalių pojūčių ieškovai geidžia adrenalino antplūdžio – jie gyvena dėl jo.
„Tai dėl jaudulio“, teigia Frank Farley, edukacinės psichologijos profesorius iš Filadelfijos Templ universiteto. „Jis paverčia dalykus įdomiais, verčia tave nesustoti. Savo gyvenimo pabaigoje norėsite peržvelgti prabėgusius metus ir pasakyti „gyvenau“.
Užsiimti parašiutų sportu gali būti „narkotiška”, o ir mūsų smegenys skirtingai apdovanoja už rizikingą elgesį. Po ekstremalios įtampos, baimės, savisaugos jausmų, smegenys parašiutininkus apdovanoja euforiniu pasitenkinimu, kuris padeda užmiršti kaip blogai, baisu ar sunku buvo prieš tai.
F. Farley apibūdina ekstremalių pojūčių mėgėjus arba tuos, kurie trokšta kaitos, naujovių, įtampos ir rizikos: „Šie žmonės ilgisi jaudinančių ir prasmingų iššūkių. Kai kurie mėgaujasi fiziniais pojūčiais, atsirandančiais po suplanuoto išgąsčio. Kitiems patinka savęs išbandymo iki kraštutinumų idėja“.
Asmens aktyvumas priklauso nuo asmenybės. Ekstremalai paprastai yra kūrybingi, greitai priimantys reikiamus sprendimus. „Jie yra energingi ir pasitikintys savimi“, sako Farley. „Jie mano kontroliuojantys savo likimą. Kopdami į Everestą jie galvoja, kad sugrįš. Jeigu kas nors bando jiems priminti tykantį pavojų ir atkalbėti, tai jiems skamba tarsi paskata – nedvejodami eina savo tikslu.“
Kartais atrodo, kam gi statyti save į rizikingą situaciją. Tačiau rizika žmogui suteikia progą išbandyti save, savo toleranciją. Patraukli idėja, kad galima peržengti tai, įveikti, išgyventi. Pajuntamas milžiniškas adrenalino pliūpsnis ar pakilumo ekstazė.
Wollongongo universiteto ekstremalios sporto psichologijos doktorantas Eric Brymer teigia, jog ekstremalaus sporto atstovai turi žemesnį nerimą, yra labiau nepriklausomi, labiau užtikrinti to ko nori, t. y. užsispyrę, turi stipresnį realybės jausmą. Apskaičiuota ir įvertinta rizika padeda sportininkui augti, kaip asmenybei ugdant aukštą pastabumą, kontroliuoti baimės jausmus, gebėti koncentruotis siekiant savo sporto šakos ribų laikantis būtino saugumo.
Kiekviena sporto šaka asmenybę grūdina ir kelia emocijas siekiant užsibrėžto rezultato, tačiau ekstremalus sportas dar papildomai iššaukia daug galimų netikėtumų ir pavojų.
Kaip kartą pasakė Helen Keller: „Gyvenimas yra arba drąsus nuotykis, arba jis nieko vertas.“
Parašiutų sporto meistras Alvydas Danilaitis
